jums nepatiks

Haaa, daugelis pagalvojo prieš paspausdami, jog kalbėsiu apie žalingus įpročius ar kažką panašaus. Visai ne. Priklausomybės gali būti labai įvairios. Taip, aš turiu ir žalingą priklausomybę - rūkymą.  (Ne, mama, nemesiu. Ji dažnai skaito šitą blogą, todėl aš jai tik primenu). Žodžiu, noriu papasakot kaip dėl vienos priklausomybės vos nepraradau darbo, namų, maisto, daiktų ir apskritai Amerikos. Pirmiausia reiktų įvardinti tą priklausomybę, kuris sukėlė man nemažai streso. Žalia spalva. Taip. Priklausomybė žaliai spalvai. Visada mėgau ją bet kokiu pavidalu. Matyt, netgi jeigu šūdas būtų žalios spalvos, jis man patiktų. Gerai, kad nėra. Žodžiu, ėjau užvakar pasiimti savo naujų batų, kuriuos užsisakiau. Beveik priėjus paštą, pamačiau, jos ant gatvės pardavinėjami žali daiktai. Ta prasme, buvo didžiulė krautuvėlė ant ratų vien su žaliais daiktais. Rojus, sakyčiau. Nubėgau ir ėmiau apžiūrinėt dalykėlius. Pardavėjas buvo arabas. Toks tikras arabas. Pradėjau klausinėt kas kiek kainuoja. Aišku derėjaus, nes mano patirtis su arabais sako, jo verta tai daryti. Iš pradžių lyg ir viskas buvo gerai, bet arabas pradėjo kažko nervuotis. Paklausiau, kas jam yra. Jis atsakė, kad aš tyčiojuos iš jo, išvadino, kad esu ne žmogus, netoleruoju kitataučių. (aišku visiškai nesvarbu, kad Amerika nėra mano tėvynė). Jis baisiai pradėjo rėkt, priėjo žmonių ir pradėjo klausinėt, kas čia įvyko. Arabas aiškina, kad aš išvadinau jį “black asshole” ir panašiai. O svarbiausia, neištariau nei žodžio, kai jis pasiuto. Priėję aplinkiniai žmonės į mane tikrai ne kaip žiūrėjo. Klausė, kodėl taip jį išvadinau. Atsakiau, kad aš visai jo nevadinau, kad negaliu teisti jo, nes apskritai esu iš Europos. Jie manim nepatiko, nes per gerai kalbu angliškai. Tai jomajo, gi ilgą laiką aš jau čia. Žodžiu, nenoriu plėstis į detales, bet tie žmonės iškvietė policiją, mane nuvežė ten, klausinėjo, neskaitant to, jog turėjau laukt 4h, kol mane apklaus. Tada, kai suprato, jog tikrai nesu iš Amerikos, mane nuvežė į ambasadą. Kokio velnio? Gi mes puikiai susikalbėjom, nes aš puikiai kalbu angliškai ir ta prasme buvo viskas gerai. Taigi nuvežė mane ten, įėjau į kažkokį kambarį, ten įsiveržė arabas. Pagalvojau, kad tikriausiai vėl apkaltins, tik šį kartą tikriausiai išprievartavau kažką. Bet ne, įbėgo to arabo,kuris mane apkaltino, brolis ir pasakė, kad jo broliui nėra gerai su galva, jis visus kaltina rasizmu ir, kad aš tikriausiai nieko nepadariau, nes tokie jo išpuoliai įprasti. Oh well. Gavau kavos ambasadoj, paplepėjau su lietuviais ir grįžau namo. Tik jau be batų, nes paštas nebedirbo. Paklausit tada prie ko čia mano daiktai, kuriuos minėjau, kad galėjau prarast, tai žinokit, kad Amerikoj už rasizmą konfiskuoja daiktus ir išsiunčia tave be nieko atgal, iš kur atkeliavęs. Matyt Amerika niekada nenustos stebint, nes prieš tai galvojau, jog jau atsitiko viskas, kas tik galėjo, bet kaip diena, taip naujiena. Žodžiu, bet žalios spalvos neatsisakysiu  vis vien, kaip ir rūkymo. Nepyk mama. Geriau atsiųsk camel’io, nes atsibodo jau šitos. Ačiū

Girdėjot, jog šeštadienį buvo nuostabus mėnulis? O gal net matėt? Šakės…Čia jis buvo…labai sunku surast žodį…Nors kad ir kokia turtinga mūsų kalba, aš nerandu tinkamo žodžio. Žinot kaip stebėjau šitą nesveiką reginį? Ogi ant stogų. Amerikos didžiausias pliusas, kad čia galima užlipt ant stogų be jokių “nukrisi, negalima lipt”, “ant stogo?tau viskas gerai su galva?” ir panašiai. Čia visi lipa ant stogų. Retas nuosavas namas neturi kėdžių ant stogo. Kiti net kepsnelius ten kepa. Visada mėgau stogus. Vieni mėgsta kates, kiti laikrodžius, o aš mėgstu stogus. Gali užlipt į bokštą, aukštą pastatą ar dar ką nors, bet tai neatstos stogo. Žodžiu, tai užlipau ant to namo, kuriame gyvenu, stogo ir nuo ten stebėjau MĖNULĮ. Didelį, ryžą mėnulį. Visada galvodavau, jog žmonės montuoja nuotraukas, nes nebūna taip arti žemės. Ot ir klydau. Labai džiaugiuos,kad klydau, nes galėjau pamatyt tai, ko dar niekad nemačiau. Matot, aš labai domiuosi astronomija. Vienas iš įdomiausių dalykų gyvenime. Suraskit įdomesnį ir aš jus nušausiu. Tad geriau neieškokit. Atėjo ant stogo viena moteris, kuri čia gyvena. Va ji pagadino šiek tiek visą reikalą. Garsiai komentavo, kaip čia “visai neįdomu, nu ir kas tas mėnulis? Juk čia tik blynas danguj. Ko jūs visi čia aikčiojat? Va Lady Gagos koncerte buvo geresnių efektų”. O mano mintys buvo “aslhbcphbpSVBPSvbsHVphvbPHVBshbshbvsVShvvbsBVvblvblVBLVB   tu blet užsičiaupk”. Žiauriai nervino. Žiauriai. Lady Gagos koncerte………. Likau be žodžių. O tas man retokai nutinka, nes dažniausiai išsakau viską, ką galvoju. Bet tą kartą supratau, jog tikrai ne verta. Reikia kažkaip užbaigt šitą įrašą…Tiesa, nusipirkau akinius, kad kitą kartą geriau matyčiau mėnulį ir tos moteris veidą, kurį galėčiau iškult už tokius žodžius.

Pasiilgau Lietuvos! Aišku, čia geriau, bet kur tie pikti, keturių juostelių žmonės? Kur lenkų kalba sostinėj ir pikti vairuotojai? Čia pikti būna tik taxistai. Kiti pakankamai kultūringi. Vakar vairavau pirmą kartą Amerikoj. Nusprendėm, jog reikia nulėkt į užmiestį, o vairuot liepė man. Atsisėdau, viskas gerai. Prisiminiau, ką reiki daryti, juo labiau, kad ten automatas. Bet, kai išvažiavom iš miesto… blemba…aš visai pamiršau,kad visoj Amerikoj šalia didelio miesto yra vadinamieji “kelių mazgai”. Vos neapsiverkiau. Jau kai buvau Indijoj, galvojau,kad nieko baisiau negali būt kaip vairuot ten, bet patikėkit, pataikyt į tinkamą kelią mazge, yra afigienai sunku. Daugiau nenoriu čia vairuot. Niekada nemėgau to dalyko, o dabar dar labiau nemėgstu. Mano kaimynas vakar bandė suprasti, kas per velnias yra CEPELINAI. Apskritai, nelabai suprato, kas yra tarkuotos bulvės. Buvo labai juokinga, nes sakiau, jog yra lietuvių, kurie kiša į kiaulės žarnas maistą ir po to valgo. Sakė, jog skamba kaip šamanizmas. :D taigi, tie, kurie valgo vėdarus, yra šamanai! Linksmas vakaras buvo. Kartais pikta, kai pasakai, jog esi iš Lietuvos, o amerikiečiai apsimeta labai suprantantys, kas per velnias ta Lietuva. Tada specialiai paklausiu, kur ji yra,o jie tokiais pat rimtais veidais atsako, jog Rusijoj. Nelemti, neišprusę, atsilikę geografijoj ir istorijoj, šiaip stori žmonės. Bet yra ir labai nuostabių žmonių, nieko nesakau. Vieną kartą mane labai nustebino viena moteris. Tikra amerikietė, be priemaišų. Pasakiau, jog esu iš Lietuvos ir ji atsakė, jog žino šią valstybę. Aš aišku paklausiau, kur ji yra, o ji atsakė, kad tai viena iš Baltijos šalių, šalia Baltijos jūros, vėliava yra geltona-žalia-raudona, prezidentė moteris ir tai šalis, turinti labai gražų pajūrį. Va, prašau, vis dėlto ne visi čia lopai.

Kartai (nors man tikrai dažnokai) tie du atsakymai tampa sunkiausi. Nežadu filosofuot čia ar verkt kaip tos mergytės visos, jog jų meilė (o, kaip netikėta ir gaila) nepasisekė. Nepasisekė, tai nepasisekė, o norėdamos būti tokios, kokios savaime esat, turit būt tokios, kokios savaime esat, nesistengiant būti tokiom, kokios savaime esat. :D Žodžiu, reiktų papasakot vėl kokią nors istoriją iš mano gyvenimo Amerikėj. Viskas tikrai cool. Bet papasakosiu, kodėl šitą įrašą pavadinau “yes or no”. Žodžiu, ėjau iš darbo vieną vakarą. Niekada neskubu namo, net tada, kai lyja. Bet tą vakarą nelijo. Atvirkščiai, buvo laaabai ramu. Žmonių nebuvo daug, nes jau buvo vėlu, ėjau sau gatvės pakraščiu. Iš tolo mačiau, kad atvažiuoja labai keistos spalvos mašina. Sunku net apibūdinti. Lyg žala, lyg žalvarinė, bet tuo pačiu matinė… Taip ir galvojau,kad su ta mašina kažkas negerai. Kadangi gatvėje be manęs daugiau nebuvo žmonių, o ir mano betmeno maikė atkreipia dėmesį, ta mašina sustojo prie manęs. Atsidarė langas. Visų pirma iš to lango iššovė konfeti…Wtf galvoju… Tada išlindo mergina, kuri atrodė kaip vyras (oho, kaip netikėta) ir paklausė manęs “YES or NO”. O aš atsakiau “maybe”. Mašinos langas užsidarė, mašina nuvažiavo, o aš likau stovėti. Stengiaus sutoleruot tai. Bet kai stengiuos nesistengt, tada tai vis tiek yra stengimasis stengtis, kad nesistengčiau. :D mergaitės, parašykit daugiau savo meilės laiškelių, kupinų krokodilo ašarų! Bent turėsiu iš ko pasijuokt vakare.

http://www.collegehumor.com/video/6751904/yes-or-no-game-show-with-regis-philbin

Vienas “blogeris” pakomentavęs kažkurį mano įrašą privertė mane susimąstyt. Ot šmikis. Daugiau taip nedaryk. Žodžiu, kad gyvenu čia ir patenku į gan komiškas situacijas True story! Aš nežinau…Matyt traukiu tokius dalykus. Kaip visada Lietuvoj traukdavau visokius bomžus (traukiny bus pilna gražių žmonių, bet prie manęs būtent atsisės koks bomžas), krišnaistus (mieste visada bus pilna žmonių, bet šie tikintieji prieis būtent prie manęs) ir visokius kitokius keistus veikėjus. Neturiu keistos šukuosenos, rengiuos normaliai, mano veidas ne raudonas ir ne geltonas, neturiu spuogų, auskarų ar kitokių pritraukiančių atributų. Nebent ironijos veidą arba “wtf” veidą. Pripažinkit, kad bent keletą kartų per dieną pagalvojat “kas per šūdas?”, “kokio velnio…”, “o kam ne pochui” arba kitokių dalykų. Žodžiu, visiems taip būna. Tik paneikit kuris nors, iš karto pasakysiu, kad ne žmogus. Taip, tau sakau, žinau, kad jau paneigei, bet taip pat žinok, kad niekam neįdomu. Vakar išėjau kavos pasiimti į centrą, nes tingėjau darytis namie. Aha, man lengviau 5 minutes nueit, negu pasigamint namie. Pasiėmiau tą kavą, nuplėšė nuo manęs jaučiu daugiau, negu reikėjo, bet kažkodėl nepykau. Gera nuotaika buvo. Tada atsisėdau ant suoliuko parūkyt ir aišku prisikniso kažkokia boba, kuriai reikėjo cigaretės. Kadangi, kaip jau minėjau, buvau geros nuotaikos, tai daviau. Ir iš karto pasigailėjau. Prasidėjo pasiūlymai visokie debiliški ir apskritai ji neįdomiai kalbėjo. Pradėjau ją ignoruot, nieko nebeatsakinėjau, galiausiai pasakiau,kad ji jau gali eit. Supyko, atsistojo ir kraipydama užpakalį nuėjo, tada ją užpuolė balandžiai. Aš jum sakau, Amerikoj balandžiai tikri žudikai! Ryškiai negali apsirengt, nes jie tave užkapos. Tai tiesiog sėdėjau, rūkiau, gėriau savo kavą ir žiūrėjau, kaip tą moteriškę kapoja balandžiai. Tikrai nežadėjau jai padėt. Sakot žiauru? Nunu…O kas dar žiauru? Žiauru tai, kad jūs dabar nesimokot, nesiruošiat savo ateičiai, o skaitot man pezaliones čia. Va tai yra tikrai žiauru. Ta proga einu lauk ir gal vėl sutiksiu ką nors įdomaus, o vėliau paprašysiu, kad mano draugai balandžiai ką nors užkapotų. Have a nice day.

Žodžiu. Pagalvojau kažkurią čia dieną, kad man reikia dagiau veiklos. Kadangi lyg ir domiuosi fotikais ar kažkuo panašiu, susiradau fotografų kursus. O dabar galiu duot patarimą, kad, jeigu teks būt Amerikoj, niekada neikit į fotografų kursus. Svarbiausia registracija netgi buvo, viskas atrodė labai rimta. Reklamos buvo tikrai neblogos padarytos, žmonės, kurie registravo irgi neblogi. Anketa buvo 7 lapų. Žodžiu, viskas atrodė labai rimtai. Aha, tik atrodė. Nuėjau į pirmą užsiėmimą, o ten susirinkę vos ne visu Los Andželo hipsteriai, kurie vos sugraibo fotiką rankuose. Pagalvojau,kad nu gerai, sutoleruosiu juos. Laukiu, kol ateis kaip ir dėstytojas. Reikia patikrint, kas jis per bičas. Atėjo toks irgi hipsteris, maždaug nemokantis net spalvų pakeist fotike. Ir jam už tai moka pinigus… Palaukiau, kol jis pradės kalbėt, o tada pradėjau jį suvartinėt. Pirmiausia paklausiau jo, kaip reikia pakeist fotografuojant foną, kad jis nebūtų toks ryškus, o viskas labiau susikoncentruotų į fotografuojamą objektą. Jis pastovėjo ir pasakė, kad čia susirinkę intelektualūs žmonės ir tokių klausimų neuždavinėja. Aha, gerai. Patylėjau. Jis vėl kažkokį šūdą malė apie olipses. Tada paklausiau klausimo, kuris net vaikui aiškus - kaip apkirpt nuotraukos formatą. O jis man nieko neatsakė. Tiesiog tylėjo. Ir tuomet paklausiau lemiamo klausimo, ar jis apskritai žino, kas yra fotikas? Žodžiu, negalėjo man atsakyt nei į vieną klausimą, kurio paklausiau, nes pasirodo, jis istorikas, o fotografų kursus veda tik tam,kad prisidėtų šaibų prie savo atlyginimo. Apie fotikus nenusimano išvis. Aš atsistojau ir išėjau. Prie durų mane pasigavo tos įstaigos direktorius, nes jau sugebėjo žinot, kas įvyko. Ir paklausė, ar nenorėčiau vest tų kursų vietoj to istoriko. Pf… Atsakiau, kad ne ir išėjau. Nuėjau į parką, pasigavau nemoką internetą, panaršiau, pasitikrinau el paštą, gavau darbo pasiūlymą nuėjau į interviu ir sėdžiu dabar reklamos agentūroj. Gero vakaro, Lietuva.

Dažnai žmonės net nesupranta, ką daro, kodėl daro, kaip daro, kam to išvis reikia. Nuobodoka įrašo pradžia, žinau, bet čia gryna tiesa ir nors vienas pabandykit paneigt tai. Iš karto galiu pasakyt, kad šitą dalyką neigs gėjai, per daug save mylintys žmonės arba feministės. Gėjai, nes jie mano, jog apskritai žino viską apie gyvenimą, nes jų orientacija kita. Kadangi normalios orientacijos žmonės nesupranta gyvenimo, o gėjai yra kitokie, tai jiems todėl ir atrodo, kad jie supranta viską. Per daug save mylintys žmonės, nes manau, jog ir taip aišku, kodėl. Na, o feministės, nes jos apskritai yra pasaulio bambos. Aš visada galvodavau, jog mano veiksmai apgalvoti. Taip buvo iki tol kol neatvažiavau į Ameriką. Čia viskas kitaip. Iš pradžių nervindavaus, jog negaliu elementariai suplanuot savo dienos, nes vis vien kas nors ją sugadins. Ir iš tikro tai knisa. Bet dabar, kai jau pagyvenau čia tikrai ilgą laiko tarpą, leidaus, kad neštų mane ta srovė. Matyt, kad neblogai pasileidau, nes jau patys grynakraujai amerikiečiai mane laiku žmogum iš Amerikos. Juokinga, nes šiaip jie šiuo klausimu labai opūs ir nepripažįsta kitataučiu. Paradoksalu, nes juk Amerika “tautų katilas”. Tikriausiai tuoj teks vėl grįžt į New York’ą. Kalifornija yra svajonių vieta ir aš manau, jog čia gyvensiu. Bet dabar turiu grįžt į didmiestį, nes turiu ten šiokių tokių reikalų. Gal kokiom 4 savaitėm išlėksiu, o vėliau vėl grįšiu čia. Per visą tą laiką, kol čia buvau, sutikau tik 4 lietuvius. Tas man patiko. Aišku, nereikia ant manęs dabar šaukt, jog aš visai nemyliu savo šalies. Taip nėra. Apskritai, jau kažkuriam įraše minėjau, jog pasiilgstu lietuvių kalbos. Žiauuuuriai. Anglų kalba jau vemt verčia. Ypač, kai net mąstyt pradedi nebe lietuviškai. Skaipas, facebookas ir blogas mane gelbėja; Ten daug kalbu, nes susikaupia nemažai minčių. Lietuviškų, ta prasme. Tikiuos, jog gyvenat Europoj neblogai. Tikiuos Lietuvoj benzinas pinga, nėra sniego ir džiaugiatės savo priaugusiu svoriu per Velykas.

Manau, jog pakankamai ilgai pabuvau čia, kad galėčiau pasakyt, ką manau apie amerikonus. Jie nėra keisti žmonės, kaip tik atvirkščiai. Jie labai paprasti, santūrūs. Štai keletas pavyzdžių:

Nueinu į darbą, o mano vietoj sėdi kažkokia boba, kuri man sako “Heeeey. How was your sleep?” . Am…Ta prasme? Atsakau:” Why are you in my place?”. Ir jūs manot ji atsako normaliai? Niekada amerikonai neatsako normaliai. “Well, my sleep was very nice. Yesterday i found y boyfriend and i think he’s the best for me”. Prieš dvi dienas ji buvo jau tokį susiradusi ir lygiai taip pat sakė, žodis į žodį. Na ką gi, matyt nauja meilė. Šiaip ne taip iškrapščiau tą bobą iš SAVO darbo vietos. Jau atsisėdau, įsijungiau kompą ir žadėjau pradėt dirbt, bet tuo metu skambutis: “I need you in my cabinet. Now”. Oh great, bosas. Visi iš karto išsigąsta ir aš taip pat. Nueinu, o jis man sako, jog yra naujas užsakymas, bet aš dar nepadariau seno, bet galiu jį pabaigt vėliau, o dabar turiu imtis to naujo. Okay. Grįžtu į savo darbo vietą, prieš tai pasiimu užduotį, ir gilinuos. Beveik supratau, ko iš manęs nori, bet tada skambina bosas ir rėkia ant manęs,kad jam reikia to seno projekto. Am…”You said that i can finish it later and now i have to…” , “It doesn’t matter what i said!!!I need that project noooow!!!”. Okay. Susidedu daiktus ir išeinu. Prieš tai užsuku pas tą debilą ir pasakau,kad visus projektus lai darosi pats. Nestaugs ant manęs kažkoks pižonas. Taigi išeinu iš darbo.

Kitas pavyzdys yra mano kaimynas. Išeinu parūkyt vieną rytą, nes dabar gyvenu tokioj vietoj, kurioj nėra balkono, tai tenka išeit į tą bendrą kiemelį. Išeinu ir vos prisidegu, prisistato mano kaimynas. Paprašo cigaretės. O argi man gaila kaimynui? Paprašo pridegt. Tai jei jau aviau cigaretę, tikriausiai ir pridegsiu. Jis man pasakoja istorijas… Aišku apie tai, kaip tarnavo kariuomenėj, ten susirado cituoju “boba su kiaušiais” ir dabar gyvena čia, negali niekuo skųstis, gauna daug pinigų ir yra gryno kraujo amerikonas. (Mat negryno kraujo yra netoleruojami). Išklausau istorijos, net prisėdu ant suoliuko, nes buvo ilgoka istorija. Tada prasideda ta dalis, kai reikia pastumt ant jaunų žmonių, kurie nieko nesugeba šiais laikais (supraskit, čia tipo aš), nieko nepasiekia, neišvažiuoja, nieko nepamato, neturi darbo, negauna pinigų. Tada aš ja dedu prakalbą, jog aš mečiau darbą, nes mano bosas lochas, pinigų turiu pakankamai, sugebu dirbt beveik viską, jog reklamas, kurias jis mato parduotuvėse, yra sukurtos mano, o ne gana to, aš iš Europos. O jis prisidega SAVO  cigaretę, kurią išsitraukė iš pakelio, pasako “son of the bitch” ir nueina. Po to karto nebeprašo manęs cigarečių, o tik maloniai pasisveikina.

Amerikoje labai smagios pardavėjos, kurios dirba marketinguose. Visos ligi vienos yra storos ir dažniausiai juodos. Ne, aš neužsiiminėjus rasistiniais išpuoliais ar dar kuo, tiesiog…Tai tampa tradicija. Nueini apsipirkti paprasčiausio maisto. Prieš mane stovi vyrukas, kuriam gerokai virš 60. Jis perka atseit sveiką maistą. Pardavėja skenuodama jo prekes dar sugeba jam įsiūlyt visai to, ko jam nereikia. Pavyzdžiui, klijų. Aha, gerai. Vėliau dar siūlo jam degtukų, o jis juos paima, nors tikriausiai jo viryklė elektrinė. Aha, gerai. Ji vis dar nepasiduoda ir bando įsiūlyt jam cigarečių, o jis jau ima jas, bet žmogus, stovintis už jo (aš) nebesugeba susivaldyt ir paklausia, ar ta pardavėja žada visą parduotuvę jam išparduot. Senukas lyg ir susivokia ir mandagiai atsisako cigarečių. Pardavėjos akys žaibuoja visais įmanomais žaibais. Senukas susimoka 18 dolerių, vietoj kokių 12. Aha, gerai. Ateina mano eilė. Sakau, jog nerūkau, nereikia man degtukų, klijų neuostau ir apskritai skenuok tai, ką pasiėmiau. Pardavėja sugeba išmesti “duck face” ir visiškai nekalba su manim. Matosi, jog nori atkeršyti. Pakviečia apsaugą slaptu mygtuku ir liepia mane apieškoti, nes, pasirodo, aš tikriausiai kažką pavogiau. Negaliu patikėt savo ausim, iškeliu rankas ir mane apžiūri. Aha, gerai. Tada man pasirodo, jog pardavėja apsivogusi ir paprašau, kad apžiūrėtų ją. Ji apžiūrima ir pas ją randa kojines, kurias ji būtų jau pasisavinusi. “Duck face” dar labiau išsiplėčia. Žodžiu, viskas baigiasi tuo, jog ji išvedama apsaugos, o aš gaunu savo prekes ir nieko daugiau. Liūdna.

Žodžiu, tokie yra amerikonai. Nepaisant to, man čia tikrai patinka, nes kaip diena, taip naujiena. Papasakojau tik labai mažą dalį įvykių, vos pora, o jų būna kiekvieną dieną po kelis.

Pirmiausia, tai pasiilgau Lietuvos. Tiksliau, vakar einant namo, supratau,kad labiausiai šiuo momentu noriu į Mamontovo koncertą, kad atsigaučiau galvą. Blemba, kaip gerai būtų, jei jis surengtų koncertą Kalifornijoj. Čia žmonės mėgsta nesuprantamų kalbų muziką, o, beje, juk lietuvių kalba yra pakankamai daininga, tipo, gražiai skamba. Ir pasiilgau mūsų kalbos. Nes dabar aš kartais einu ir garsiai kalbu vien tam, kad išgirsčiau šitą kalbą. Nes kai girdi vien anglų anglų ir dar kartą anglų, tai tikrai užknisa. Nepaisant to, viskas itin gerai. Turiu lengvą darbelį, gaunu ne itin daug, bet man daug ir nereikia. Ta prasme, aišku gaunu daug daugiau, nei gaučiau Lietuvoj. Žodžiu, didelių poreikių šiuo metu nereikia, o kai prireiks, ieškosiuos darbo vėl kokioj kompanijoj kaip dariau New York’e. Ai, tiesa, kalbant apie šį miestą, tai žadu grįžt į jį už poros mėnesių. Čia tikrai gerai, bet ten, nusprendžiau - geriau. Vis vien reikia įsitaisyt normalų darbą, kažką pasiekt. Vis dėlto sugadino mane lietuviška mąstysena. Iš tikro, kur dirbau toj kompanijoj, galėjau tieeeek pasiekt ten, bet va, man juk reikėjo atlėkt į Kaliforniją. Čia nenuginčijamas dalykas. Beveik to čia ir atvažiavau. Atrodo, kad tikslas pasiektas - metas važiuot namo. Bet neeee! Važiuosiu namo tikrai negreitu metu. Rytoj laukia sunki diena - prisiversiu bėgiot. Eisiu ruoštis tam. Žodžiu, pasisakiau. Girdėjau benzinas jau 5? :D

Pagalvojau, kiek aš pasiėmiau daiktų į savo pakankamai ilgą kelionę. Išvažiavau rudenį, o kada grįšiu net negalvoju, nes manau, jog tai bus negreit, tai galvot apie tai neapsimoka. Vakar mačiau keliautojus…O gal reikėtų tą žodį dėti į kabutes? Blemba. žmonės keliauja…Kiek supratau, jie keliauja tiesiog šiaip sau. Beveik kaip aš. Tik aš ne tik keliaut, bet ir pagyvent noriu. Pas juos daiktų buvo…daug. Aš prisimenu, kad atvažiavau su kuprine. Su tokia, su kuria jūs einant į mokyklą. Ten buvo šiek tiek drabužių dar šokių tokių staff ir viskas. Tiesa, dar atskirai turėjau kompą ir fotiką. Viskas. Tai buvo visi mano daiktai į Ameriką. Apskritai, kam tie daiktai? Jie tik vietą užima. Bet neee, svarbiausia pasiimt didžiulę kuprinę, kuri didesnė už tave ir per kurią tu nieko nematai. Dar pasikabint mažesnę kuprinę ant kaklo ir fotografuot VISKĄ, ką matai. Skamba šiek tiek keistai, bet dažniausiai žmonės taip keliauja. Bet gi daiktus gali pamest, juos gali pavogt, tai kam jų tiek krautis? Juk išvažiuoji į kelionę ne tam,kad daiktus tampytumeisi, o tam,kad turėtum vėliau prisiminimų ir pažiūrėjęs į žemėlapį galėtum pasigirt draugam, vaikam, giminėm, KAD TU ČIA BUVAI hahaha, o jūs ne. Aš nepykstu, tiesiog garsiai svarstau, kad žmonės kartais nepagalvoja. O gal čia kaip tik aš blogai galvoju? Who cares…Ką noriu tą galvoju. Beje, jūs taip pat. Ryt kraustausi į naują vietą. Būtent daiktų neturėjimas yra geras dalykas vien tuo,kad gali kraustytis ir kraustytis. Visiškai nėra svarbu, NES TU NETURI KĄ KRAUSTYT. Žodžiu, šiandien sekmadienis - mamyčių ir vaikučių diena. Geriau nelįsiu iš namų. Pratūnosiu čia, o vėlai vakare išlįsiu, kai sutems, kad nereikėtų matyt tų visų dalykų, nes tikrai to nesinori. Manęs laukia House ‘o 8 sezonas, o jūsų nežinau kas laukia….Gal namų darbai? Hehe.